Konsultacijos

Spalio 17 d.

Gera diena, puikus laikas keliauti. Geriausia rinktis šiaurietiškas šalis, ne per daug savo esme nutolusias nuo mūsų, tarkim kaip Danija ir pan. arba artimoji Rusija, na turiu omenyje ne Sibiras, pietūs šalia vandens irgi neblogai, kaip kad tarkim Italija. Žodžiu, šiandien turėtų būti atostogų ir poilsio diena. Tai pasisekė atostogaujantiems.
Taip pat tai puikus laikas lankytis pas psichiatrus, psichoterapeutus, psichologus. Tokiu laiku pavyksta nustatyti tikslią diagnozę, parinkti tinkamą gydymą. Nes galbūt tai, ką laikote visai nereikšmingu dalyku yra rimtos ligos simptomas, o kančia, kurią seniai kenčiate, nesunkiai galėtų būti užbaigta psichoterapijos.
Deja, bet tai ir labai neblogas laikas korupcijai, ypač susijusiais su įvairiais vandenimis, tarkim siekiant užvaldyti valstybinį ežerą ar pan. Tiesa, laikas nėra absoliutus ir kitos padėtis gali kaišioti pagalius į ratus, na jei ne pagalius, tai bent pagaliukus.

Ezoterine prasme jau pasukome į „mirties“ laiką. – lapai pakeitė spalvą, gėlės miršta, para vis tamsėja ir paukščiai mus palieka. Ateina kasmetinis tylos ir dvasių laikas. Tokiu laiku mirusieji ir įstrigę šioje erdvėje dėl kančios ir neteisybės, bando susisiekti su artimaisiais ar bet kokiais kitais žmonėmis ir gauti jų pagalba. Tai tęsis iki Vėlinių, po to jie vėl tyliai užmigs. Ne veltui Visų Šventųjų diena, Vėlinės yra lapkričio pirmomis dienomis, o ne vidurvasaryje. Tas pats ir Helowynu bei kitų šalių šventėmis. Kadaise mūsų protėviai instinktyviai žinojo daugiau, besivystant technikai ir civilizacijai tos žinios prisimiršo. Tačiau iš ties tą instinktyvų suvokimą kiekvienas savyje gali išsiugdyti. Galbūt tai nuskambėjo kaip blogas laikas, kupinas vaiduoklių ir šmėklų, tačiau jis toks nėra. Aš pati jį labai vertinu ir mėgstu, kadangi tai tylos, susitaikymo laikas. Jau dabar jūs galite pradėt lankyti savo artimuosius, išdrįsti su jais pasikalbėti, galbūt jie aplankys jus savo sapnuose. Tai laikas, kuomet pagaliau galima susitaikyti su netektimi ir pagaliau nueiti savu keliu. Būtent tam ateinančios dvi savaitės ir skirtos. Ne užversti kapus gėlių jūra ir žvakėmis, o surasti tylą savyje, išgirsti kalbančius, pagaliau atsisveikinti ir paleisti. Nėra svarbu, kokia forma jūs tai padarysite. Svarbu pasinaudoti proga ir paleisti brangius žmones eiti toliau. O jei jau paleidote – atsiminti, paminėti. Žmogus gyvenime turi draugų, vieni atsiranda, kiti nutolsta, o žiūrėk praėjus daugybei metų vėl atnaujiname seniai nutrūkusius santykius. Taip ir su išėjusiais anapus – šiandien jie kitur ir mes net nežinom kur, bet tai nereiškia, kad patys išlipę kitų stotelėje nesutiksime jų vėl 🙂
Ypatingai ryškiai tą anapusinį dvelksmą šiuo metu gali pajausti vaikai, nes jie dar neturi to racionalaus proto, logikos stabdžių. Jų nevaržo stereotipai, todėl tokius dalykus jie priima visiškai natūraliai (kaip ir reikėtų), o ne su baime. Žinoma, siaubo filmuose tai visada pateikiama kaip kažkas itin blogo, o realybėje tai ateina kaip sapnas, akimirkai nunešantis prisiminimas ar keistas jausmas. Nereikia to bijoti, tokiomis akimirkomis reikia džiaugtis 🙂 kaip galimybe dar kartą pajusti bent akimirkai artimo žmogaus buvimą šalia. Beje, ypatingai jautriai tai jaučia katės. Aš abejoju ar jų sąmonėje yra skirstymas į gyvus kūnu ir jau be kūno, todėl šiuo metu jos gali būti dirglios, kadangi jas erzins buvimas pilnuose „žmonių“ namuose. Ir patikėkite, jos jau pasistengs išlikti dėmesio centre. Jei per daug paskęsite nostalgiškuose atsiminimuose, pamatysite, kad namų valdovas/vė grįžo su blusomis. Viskas tik kad atkreipti jūsų dėmesį 🙂

Tiesa, jau kelintą kartą manęs klausiate apie kario kelią ir aš vis neprisiruošiu parašyti. Teorijoje yra labai daug aprašyta apie tai. Daugiausia medžiagos rastumėte rytų literatūroje, yra net knygos Karo menas, apie tai rašė ir Gurdžijevas, ir t.t. Iš esmės net Naujasis Testamentas apie tai rašo. Gal kartais ne iškart pavyksta teisingai suprasti, nes ne visi rašo tiesiogine prasme, kiti rašo pernelyg tiesiogine prasme. Iš tikro net Paulo Coelho (genialusis perrašinėtojas) apie tai rašė. Yra ir jo knyga lietuvių kalba – Šviesos kario vadovas. Tai nėra ezoterikos šedevras, bet jei kažko vis ieškote ir nerandate, kažkas vis kirba širdyje, jūs galite ją paskaityti, galbūt ji taps tuo tilteliu į platesnius vandenis.
Aš net nežinau, kodėl tai vadinama kario keliu – kalbu apie dvasinio tobulėjimo kelią – mano nuomone, iš esmės kiekvienas einantis ezoterikos keliu vis tiek prieina kažkada tą pačią kryžkelę. Nelabai įmanoma santuokoje, santykiuose, motinystėje/tėvystėje eiti tuo keliu. Tai įžemėjimo laikas. Gali žaisti tam tikrą dvasingumą, bet jei galvoje sukasi mintys tik apie santykius, seksą ir giminės pratęsimą, vadinasi tam nėra laikas. Bet čia jokiais būdais nieko blogo. Net patiems dvasingiausiems žmonėms kartais tenka įžemėtim kad išlaikyti pusiausvyrą. Vis tik šiandien aš plačiau rašau būtent apie „kario“ kelią. Kuomet jau praeityje žemiški troškimai ir vis dar veda tik vienas. Tarp kitko, gan dažnai žmonės dvasiniame gyvenime jaučiasi maži ir nepilnaverčiai, arba išvis negyvenantys dvasinio gyvenimo. Tarsi jie būtų kažkas prastesnio nei išrinktieji dvasingieji. Ir visiškai be reikalo. Žmogus pats renkasi kaip jam gyventi. Šiandien jam reikia vieno, rytoj reikės kito. Tačiau žmogaus sąžinės švara, moralė neturi nieko bendro su dvasingumu. Aš esu sutikusi ne vieną paprastą žmogų, kuris žino tik savo materialą erdvę ir to žmogaus akys spinduliuodavo gerumu, o šalia jo surasdavai ramybę. Ir žinau daugybę „laužiančių“ dvasines aukštumas – bet juodomis širdimis. Todėl kiekvienas save turi priimti tokiu, koks jis yra. Kaip sakydavo mano mokytojas – privalai išmokti jausti pagarbą kiekvienai gyvybės formai. Jeigu ji kitokia nei tu, tai nereiškia nei kad ji blogesnė, nei kad geresnė nei tu. Tas pats ir visiems kitiems.
Bet grįžkime prie kelio. Taigi tai vienas pačių tolimiausių etapų, kuomet žmogaus nebevaldo žemiški norai. Jo nebevaldo jokie norai ir jis tiesiog žingsniuoja pirmyn. Jis jau pažįsta šį pasaulį valdančius dėsnius, todėl nebejaučia nepasitikėjimo ateitimi, jis jau moka skaityti likimo pėdsakus, todėl nebeklaidžioja aplinkkeliais, jis jau suprato, kad tyla svarbesnė nei žmonių balsai ir kad pakeleiviai jį tik stabdo, todėl eina vienas. Kartais atrodo, kad toks žmogus tarsi kažkoks antžmogis, bejausmis, juk ką dar galima galvoti apie žmogų, kuris nieko nenori? Kadaise ir man taip atrodė. Tačiau tam tikri dalykai yra – jo svajonės ir sapnai. Būtent jie jį ir veda į priekį. Jis jau išsivadavęs iš iliuzijų, todėl nebeieško pažadėtojo rojaus ir nebegalvoja, kad kelio gale bus pasitiktas išskėstomis rankomis. Todėl jis nuolatos mokosi ir tobulėja. Jis jau žino, kad veikti, o kada laukti. Jis jau tapo tekančių vandenų valdovu. Jis nebeoperuoja sąvokomis gėris ir blogis. Jis nugali silpnus, kurie stoja jam skersai kelio, tačiau vergų šalia jam nebereikia. Tik laisvo kelio. Jam lengva pasiaukoti, nes jo kūno balsas seniai nutilęs ir nebeprašo žmogiškosios laimės. Jis vienas, bet niekada neišsižadėjęs savo „šeimos“. Jis myli taiką ir netrokšta niekam blogo, tačiau jis nebėra pasyvi auka ir naudojasi teisę gintis. O kardas jo aštresnis nei kitų. Jis turi savo gyvenimo taisykles, kurios nėra suvokiamos lėčiau einantiems ir jis žino, kad filosofijos mokslų daktaras nesileidžia į filosofines diskusijas su pirmoku jau vien dėl to, kad bereikalingos ir pernelyg ankstyvos žinios gali mažutėlį neigiamai paveikti. Jis drąsus ir gal atrodo rūstus bei negailestingas, tačiau tai bus pats garbingiausias jūsų sutiktas žmogus. Tai toks yra kario kelias. Kiekvienas pats renkasi, kokiu keliu jam geriausia šiandien eiti.

Solve Et Coagula

Eiti prie įrankių juostos