Konsultacijos

Kas yra meilė?

Kas yra meilė, poros santykiai? Na visų pirma reikia pabrėžti, kad astrologija meilę ir santykius, tiksliau santuoką griežtai atskiria. Meilė yra meilė, o santuoka yra teisinis sandoris. Taigi kodėl žmogaus gyvenime tai toks svarbus dalykas? Aš manau, kad visų pirma labai didelę įtaką daro netinkamai suformuoti stereotipai. Vėl gi – astrologiniu požiūriu meilė yra skirta giminei pratęsti, santuoka tai kažkoks bendradarbiavimas, bendrystė, partnerystė. Taigi šiuos dalykus ir vertėtų vertinti kaip skirtingus.

Visų pirma noriu pastebėti labai svarbų faktą, kad tas meilės jausmas nėra amžinas. Jis praeina ir tik labai retais atvejais tęsiasi tikrai ilgai. Gan panašiai pavaizduota meilė buvo serialo Black Mirror ketvirtame sezone. Paprastai meilės jausmas turi stiprų seksualinį pagrindą ir remiasi būtent juo. Aistra praeina, praeina ir meilė. Ir nieko čia nepadarysi. Tai labai natūralu ir jei žmonės nustotų ieškoti pasakų princų ir princesių visam gyvenimui, o suvoktų, kad tas euforinis apsvaigimas yra laikinas, patys būtų kur kas laimingesni. Juo labiau, kad ne visi tai mėgsta, ne visiems to reikia. O kai kurie negali būtent be to gyventi, todėl pasibaigus vienai aistrai, visada ieškos kitos. Kitiems gi to euforinio apsvaigimo visai nereikia, jiems reikia buvimo, bendradarbiavimo su kitu žmogumi, nes gyventi vieni nemoka ir nesugeba. Todėl yra be galo svarbu suvokti, ko gi aš noriu. Kam man reikalingi santykiai. Tarp kitko daugeliui jie išvis yra nereikalingi. Ir absoliuti dauguma labai klaidingai įsivaizduoja ko jie nori ir ko jiems reikia. Ir pakoregavus savo suvokimą pradeda eiti tinkamu keliu bei atranda sau tikrai tinkamas nišas bei išsivaduoja iš stereotipinių troškimų. Tiesiog mūsų griežtų rėmų ir normų pasaulyje labai baisu išdrįsti norėti tai ko iš tikro tau labiausiai reikia. Baisu net ir sau pripažinti, kad iš tikro tu labiausiai norėtum ne santykių, ne šeimos, o visai kitų dalykų.

Bet grįžtant prie santykių temos – kur pasisuksi, meilė visada vaizduojama kaip kažkas labai tobulo, idealaus. Partneris visada būna tobulas. Na gal ten yra kokių menkučių trūkumėlių, pavyzdžiui, alkoholizmas, bet ir tai iliuzijų industrija sugeba visą tai pateikti kaip didžiulį privalumą. Ir mes ieškome to tobulojo/tobulosios. Ir nerandame. Nes tokio nėra. Kažkam norisi tobulo kūno, tačiau būdamas su tokiu niekaip negali kompensuoti kažkokio vidinės tuštumos jausmo. Kitam norisi bendravimo, intelektualumo, tačiau sunku susitaikyti su papildomais partnerės 20 kg. Na aš čia labai stereotipiškai rašau. Tiesiog santykių esmė yra visai ne išoriniai dalykai, o tai kokį jausmą kitas žmogus gali aplink mus sukurti, ar jis pajėgus mus suprasti, ar mes galime suprasti jį. Ar tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Ar jis neskaudina. Kitas žmogus visada turės trūkumų. Visada. Net jei apsvaigimo akimirką jie nesimato. Vėliau pasimatys. Todėl pirmiausia reikia nustot ieškoti idealaus žmogaus. Reikia ieškoti žmogaus ir žinoti, kad jis tikrai turės trūkumų. Klausimas turėtų būti tik ar jo trūkumai yra tokie, kuriuos aš galiu priimti ir su jais susitaikyti?

Kitas, ko gero pats baisiausias dalykas – tai bėgimas nuo savęs į santykius. Galvojimas, kad kitas žmogus įžengs pro duris ir mano gyvenimą pavers pasaka. Nes taip irgi nenutiks. Galiu visiškai tvirtai užtikrinti, kad jei žmogus nesusipažįsta pats su savimi, neišmoksta pats savimi pasirūpinti, gerai jaustis pats su savimi, jis tikrai negalės nieko duoti ir kitam. Tas jausmas – noras, kad kitas visada būtų šalia, priklausytų tik man – tai patys baisiausi nuodai. Tas kitas žmogus vis tiek pabėgs, nebent pavyks visiškai palaužti ir prirakinti grandinėmis jo išsekusią sielą. Deja, laimės tai neatneš. Nes tai jau bus tik tuščias, bedvasis kiautas, spoksantis į jus tuščiomis akimis.

Dar vienas esminis santykių komponentas – galėjimas kalbėtis. Jei žmonės sugebėtų atvirai vienas su kitu kalbėtis, daugelis santykių įgautų visai kitą kokybę. Bet kaip taisyklė atvirai kalbėtis yra labai sunku, nes baisu, ką pagalvos apie mane, gal mane atstums, pažemins. Iš tikro gali ir taip nutikti. Ypač jei bendraujate su primityviu pirmykščiu žmogumi. Gali ir labai puikus žmogus atstumti, nes tiesiog esate ne jo skonio. Bet taip logiškai mąstant ar geriau kažką slėpti, kažką vaidinti, įsipainioti į begalinę iliuzijų pelkę tik tam, kad po ilgo laiko sužinotum, jog nieko nereiški? Man rodos, kad geriausia tai sužinoti kuo greičiau, kad galėtum toliau eiti savo keliu. Negaišti veltui laiko. Nes neegzistuoja ta mistinė antroji sielos pusė. Siela yra nedalomas vienis. Tiesiog yra panašių į mus ir labai nuo mūsų skirtingų. Ir tie panašūs yra mums tinkamiausi žmonės. Tačiau jų yra tikrai ne vienas. Čia dar vienas baisus iliuzinis melas, kad priešybės traukia ir vienas kitą papildo. Todėl panašiems žmonėms kartu bus nuobodu, o vat jau skirtingi tai labai fainiai pagyvens. Tai pati baisiausia apgaulės forma. Tik panašūs žmonės gali vienas kitą suprasti ir tinkamai priimti. Ir kuo jie panašesni bus, tuo stipresnis jų ryšys gali būti. Logiškai mąstant juk karvė negali suprasti vilko gyvenimo principų, ar ne? Tas pats ir visais kitais panašiais bei skirtingais. Taigi jei esate karvė, ieškokite jaučio, o ne vilko. Tas pats jei esate jautis – vilkė jus suės, ieškokite savo karvės. 

Ir pabaigai – ko gero pats svarbiausias dalykas – ar jūsų partneris gali priimti jus tokius, kokie esate? Nekeisti, o tiesiog priimti? Su visais jūsų siaubingais trūkumais? Nes privalumus tai bet kas gali. Dar daugiau – jei jūs sutikote žmogų, kuris net jūsų trūkumus mato kaip privalumus tai yra geriausia, ką galėjote rasti. Tiesiog todėl, kad tai žmogus, kuris mato pasaulį tokiomis pačiomis akimis kaip ir jūs.

O ką daryti, jei santykiai išgyvena krizę? Aš nežinau. Bet manau, kad viską turėtų lemti tai ko gi jūs labiausiai norite gyvenime. Aš asmeniškai nematau prasmės vienas kito kankinime. Niekada vienas žmogus netaps kito daiktu, nuosavybe ir neprivalo būti kartu su kitu vien todėl, kad kartą susitiko. Ką žmogus tikrai privalo tai užauginti savo vaikus, atlikti pareigą jiems, jei jau jie yra. Iš kitos pusės, tobulumas gamtai nebūdingas, todėl ir poros santykiuose būna krizės, geri ir blogi laikai, visi daro klaidų. Todėl verta sustoti ir susimąstyti. Ar tai tas žmogus, kuris mane metų metus priėmė tokį, koks aš esu? Kokį jausmą jis leido man išgyventi? Ar mes panašūs? Ir pan. Tai pats geriausias atsakymas į klausimą ar verta taisyti, ar geriau ieškoti naujų kelių. Galiu tik vienareikšmiškai pasakyti, kad jei partneris naudoja fizinį smurtą, skaudina jus kitais būdais (tai galioja abiem lytims), jus ignoruoja, žemina ar pan., tai čia tikrai neverta nieko taisyti. Reikia ryžtingai uždaryti duris ir eiti nauju keliu.

Eiti prie įrankių juostos