Konsultacijos

Ezoteriko kelias

Yra toks dalykas kaip intuicija, kiti sako – širdies balsas, nuojauta ar pan. Visiškai nėra svarbu kaip tai pavadinti. Realiai tai sielos balsas. Ir priklausomai nuo žmogaus dvasinio išsivystymo, vieni jį girdi, kiti ne. Tačiau išgirsti gali kiekvienas. Pats aukščiausias lygmuo individo dvasinėje evoliucijoje, kuomet balsas jau toks aiškus ir garsus, kad nustelbia logiką, faktus, vaizdą prieš akis. Žmogus tiesiog žino, ką reikia daryti ir nebesvarsto klausimo, kodėl, kokios pasekmės, logiška tai ar nelogiška. Jį veda visiškai aiškus žinojimas, kad yra taip kaip yra ir būtent taip kaip turi būti. Kad jis tik menkas šapelis sielų vandenyne, kurį srovė nuves tinkamiausia linkme. Tiesa, kelias iki to labai ilgas ir dažnas atvejis, kuomet žmogus patenka į proto spąstus, manosi, kad girdi sielos balsą, tačiau bendrauja su savo protu. Taip pasireiškia ir sunkios psichikos ligos, kalbu apie tuos atvejus, kuomet žmogui, pasukus ezoterikos keliu, ima trikti psichika. Tai nėra joks mitas. Tai labai rizikingas kelias. Pirmosios patirtys jam įspūdingos, euforiškos, apima didybės jausmas ir atrodo, jog jau stovi ant aukščiausio Olimpo laiptelio. Po to seka ta riba, kuomet žmogus tiesiog susipainioja savo fantazijose ir pradeda painioti materiją su dvasiniais pasauliais.
Aš visuomet patariu į tas praktikas eiti tik labai apgalvotai ir labai pamažu. Toli gražu ne kiekvienam reikalingos dvasinės aukštumos. Nuoširdi pagalba kitam – irgi dvasingumas. Nebūtinai jis turi būti kažkoks egzaltuotas. Ezoteriko kelias yra laisvas žmogaus pasirinkimas, bet jį galima būtų sulyginti su kunigyste. Jis neturi nieko bendro su šiuo metu tokiomis madingomis New Age pasakomis ar fcb sklandančiomis Caolo Poelho citatomis. Tai labai sunkus, skausmingas ir atsižadėjimo kelias. Sąmoningo atsižadėjimo. Kuris tikrai ne visiems reikalingas. Lygiai taip kaip ir ne kiekvienas gali būti profesionaliu sportininku. Kitam užtenka tik varžybas pažiūrėti, trečias išvis sportu nesidomi. Todėl žūt būt norintiems save tame išbandyti, aš visada siūlau pradėti nuo elementarių dalykų. Visų pirma atsakyti sau į keletą klausimų – kam man to reikia? Atsakymas tinkamas tik vienas – tai tuomet kai žmogus nebegali be to, nebemato prasmės materialiame pasaulyje, alksta to kažko, pats nežino ko. Bet net ir tada jis turi atminti, kad ezoteriko kelyje materija irgi egzistuoja.
Toliau aš siūlyčiau išbandyti keletą paprastų pratimų – reguliariai eiti į bažnyčią, geriausia anksti ryte ar vakare, į pamaldas, kuriose nėra žmonių ir galima pajusti tą dvasingumo aurą. Ir reguliariai judėti – geriausia vaikščioti kasdien, gamtoje, vienatvėje. Įveskite tą taisyklę mėnesiui ir laikykitės tokio ritmo. Visų pirma tai iš jūsų pareikalaus kažko atsižadėti, kažką paaukoti, kad galėtumėte tam skirti laiko. Aš tokiu laiku kasdien keldavausi ketvirtą valandą ryto ir eidavau 10 km miškuose su šuniu. Tai labai gera praktika, leidžianti susimąstyti ar tikrai esu pasiruošęs atsisakyti bent kažko. Nes palaipsniui atsisakyti teks labai daug. Ezoteriko kelias – vienatvės kelias. Anksčiau ar vėliau tai teks suprasti juo einant. O paėjus nemenką gabaliuką, deja, suvoki, kad tai kelias be atgalinio bilieto, grįžti atgal nebeįmanoma, net jei eiti į priekį nebesinori.
Šiandien apie tai parašiau, nes tai dvasingiausia šio mėnesio diena, kuomet gali lankyti įvairūs įkvėpimai, įžvalgos, tai laikas, kuomet tikrai verta įsiklausyti į save, paklausyti širdies, o ne proto balso. Tokią dieną net patys didžiausi materialistai gali išgirsti savo sielos kuždesį.

Eiti prie įrankių juostos