Civilizacijų kaita

Aš daug kartų rašiau savo mėgiama tema apie civilizacijų istorijas. Būtent istorijas, o ne istoriją. Labai ribota mąstyti, kad žmogus vienintelė mąstanti būtybė visatoje, lygiai taip pat ribota mąstyti, kad tai pirmoji ir vienintelė civilizacija planetos istorijoje. Nereikia didelės astrologinės praktikos, kad labai gražiai susidėliotų gyvybės ir istorijos cikliškumas. Viskas visą laiką sukasi ratu, viskas sudaryta iš analogijų. Reikia tik įsižiūrėti. Kiekviena grandis turi padarus aukštesnius ir žemesnius už save. Kiekviena era, epocha turi pradžią ir pabaigą. Taip ir žmogus, taip ir civilizacija. Nors daugelis į mano žodžius pažiūrės skeptiškai, bet esu tikra, kad bus ir tokių, kurie suvokia, kad buvimas belangėje ir tikėjimas, kad tai visa visata, tai tik nežinojimas, o ne konstanta. Ir taip kaip ir gyvybės rūšių yra didžiulė įvairovė, taip ir gyvybės vystymosi ciklai yra skirtingi. Lygiai tokie pat ciklai vyksta ir žmogaus gyvenime. Ir viskas priklauso nuo planetų judėjimo greičio. Tarkim tą vadinamą ratą Jupiteris apsuka per maždaug dvylika metų, o štai Saturnas tik per 30. Kas reiškia, kad vieni įvykiai žmogaus gyvenime cikliškai pasikartos kas 12 metų, o kiti jau tik kas 30. Ir t.t. Viskas kartojasi, viskas juda ratu, reikia tik sustoti ir įsižiūrėti. Šiose tiesose nieko naujo, jos atėjo kartu su Šumerais, o gal ir anksčiau, tik mes to niekada nebesužinosime. Šumerai atsirado iš niekur ir atnešė pasauliui dovaną – astrologiją, tame tarpe ir žinias apie vystymosi cikliškumą. Per tūkstančius metų daug kas buvo prarasta, astrologija ne kartą buvo kankinama ir pasmerkta mirčiai, tačiau atgimdavo vėl ir vėl. Gal todėl, kad žinia, kurią ji neša yra per daug svarbi. Vienos gausesnių žinių, kažkur pradingus šumerams, paliko asirų rankose. Neretai jos pateikiamos kaip asirų žinios, tačiau aš esu linkusi manyti, kad jie tiesiog jas paveldėjo iš šumerų. Jie teigė, kad visata miršta ir atgimsta, lygiai taip pat kaip keičiasi metų laikai bei paros metas. O aš sakau, kad tai daro ne tik visata. Taip vyksta su žmonijos civilizacija bei bet kuria kita gyvybės forma. Juk jeigu giliau panagrinėti turimas tiesas ir mitus, mes ir patys pastebėsime, kad juose visuomet buvo kalbama apie civilizacijų pradžias ir pabaigas, apie gyvybės ir jos egzistencijos dualumą – gėrį ir blogį, tamsą ir šviesą (naktis ir diena), in ir jang, poliariškumą. Galų gale net ir Nojaus mitas kalba ne apie ką kitą apie vienos civilizacijos mirtį bei naujos gimimą. Analogiškas tvanas aprašomas ir Gilgamešo epe, kurį, beje, užrašė šumerai. Nebekalbant jau net apie tai, kad cikliškumas ir dualizmas būdingas pačiai krikščionybei – dievas ir velnias, o apreiškime Jonui aprašyta pati tikriausioji Apokalipsė. Tačiau aukščiausia suvokimo forma ir yra suvokti, kad ciklai yra, jie nei geri nei blogi, tas pats ir su šviesa bei tamsa. Tai nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog yra. Taip ir su gimimu bei mirtimi. Kažkada labai seniai mūsų civilizacija gimė, vieną dieną ji pasibaigs tam kad gimtų nauja. Taip kaip ir žmogus – gimsta, auga, miršta. Vieną žmogų keičia kitas. Tai tarsi amžinoji grandinė, nuostabus ir tobulas procesas, tiesiog jis toks didingas, kad dažno žmogaus žvilgsnis nepajėgia jo aprėpti. Būtent todėl žmogus turi mokytis esminės gyvenimo pamokos – priimti tai kas yra. Priimti bet kokius įvykius ir bet kokias aplinkybes. Ne kaip blogį ar gėrį, o tiesiog kaip faktą. Nes galima pykti, galima priešintis, galima kovoti. Lygiai tokia pat sėkminga šapelio kova su vandenynu. Arba galima žingsnis po žingsnio bandyt priimti tai, kas ateina – be išankstinių nuostatų, be baimės ir be norų. Tai skamba labai sudėtingai, gal net neįmanomai. Bet net ir vienintelė mažytė pergalė šioje srityje žmogiškajai būtybei yra milžiniškas laimėjimas. Ir nors kartais taip norisi atidėlioti, žaisti buitinius žaidimus, reikia kasdien bent akimirkai sustoti ir skirti bent mažytę dalelę savo laiko buvimui čia ir šiomis aplinkybėmis. Žmogaus kūno laikas yra ribotas. Dažnam jis praeina tuščiai ir pamokas tenka kartoti dar ir dar.

Eiti prie įrankių juostos