Konsultacijos

Apie kitus ir kitiems

Yra teigiama, kad žmogus sociali būtybė ir jam reikia kitų žmonių. Išties – daugumą vienatvė slegia ir baugina ir tik pavieniai individai pageidauja būti vieni. Ne veltui visokie rašytojai rašo knygas apie tai kaip patikti žmonėms ir daryti įtaką kitiems. Bet kažkodėl miršta vienatvėje ir nuo depresijos. Ne veltui mes siekiami patikti ir apsupti save būriu žmonių. Bet kaip dažnai tarp daugybės draugų jaučiamės vieniši. Ir tas vienišumo jausmas kyla iš labai paprasto dalyko – noro patikti visiems. Bet sena nuvalkiota tiesa – tai neįmanoma. Taip pat kaip ir maisto produktas negali visiems būti skanus, tas pats rūbas visiems būti gražus. Todėl, kad žmonės labai skirtingi. Vis tik su kai kuriais mes turime tų pačių savybių ir kaip niekam ne paslaptis, būtent tokius ir pritraukiame į savo gyvenimą. O žmogus silpnas, linkęs būti auka, jo žema savivertė, tai jis dar prie savęs kaip pats šviežiausias mėšlo gabalas traukia parazitus. Prašome nesupykti už palyginimą, teturėjau omenyje analogiją iš vabzdžių gyvenimo. Todėl jei jus nuolat skaudina, išduoda „draugai“, vertėtų imtis kažkokių aktyvių veiksmų situacijai keisti. Iš esmės tai vienintelis teisingas veiksmas yra dirbti su savo saviverte ir nebijoti prarasti turimus „draugus“. Aš kažkada vienu ypu iš savo gyvenimo išmečiau beveik visus žmones. Tiesiog taip pavargau nuo melo, veidmainysčių, išdavysčių, kad ėmiau ir trenkiau visus lauk. Artimieji bandydavo atvesti į protą, sakydami, kad nėra žmonių be trūkumų, aš juk ir pati jų turiu, reikia užsimerkti į kitų ydas. Taip normalu. Bet man taip normalu neatrodė. Man sakydavo, jei būsi tokia kategoriška, visada būsi viena. Bet aš pagalvojau logiškai, yra tam tikri dalykai, tam tikros vertybės, kurios man svarbios – jeigu aš pati tas savybes turiu, kodėl neįmanoma, kad ir kiti žmonės jas turėtų? O gal įmanoma, tik aš pati savęs taip nevertinu, kad leidžiu parazituoti visiems norintiems ant mano galvos? Ir nusprendžiau, kad verčiau būsiu viena nei su parazitais. Ir buvau, metus, du, tris….Kartais ateidavo nauji žmonės, bet labai greitai kaukės nukrisdavo ir aš pamatydavau parazitų grimasas už jų. Ir aš drąsiai vijau juos vieną paskui kitą pro duris. Ir toliau buvau viena. Ilgainiui ta vienatvė tapo tokiu įprastu dalyku, kad aš ją net pamiršau. Aplinkiniai sakydavo – tu degraduosi kaip socialinė būtybė. Bet aš nedegradavau, aš išsigryninau pačią save, suvokiau kokia aš ir kokių noriu žmonių šalia savęs. Aš išdrįsau atmesti gyvenimo pasiūlymus, nes man jie buvo per prasti. O tada ėmė vykti tylūs stebuklai. Į mano gyvenimą ėmė ateiti žmonės, kurie aš galvojau, kad net neegzistuoja šioje realybėje. Ir taip, jų labai mažai, bet esmė juk kokybėje, o ne kiekybėje? Dabar, praėjus daugeliui metų, man net mintis nekyla nuleisti kartelę kažkiek žemiau ar gaišti laiką su netinkamai besielgiančiais žmonėmis. Nes kai aiškiai suvoki savo vertybes ir svarbias sau puses ir nebebijai būti vienas, automatiškai nustoji net įsivaizduot, kad kitokie žmonės galėtų egzistuoti tavo gyvenime. Arba kaip pasakė viena protinga ponia – po erškėto kepsnio, žuvies pirštelių nebesinori. Taigi, jei jūsų netenkina jus supantys žmonės – išdrįskite pabūti vienas ir drąsiai pasakyti „ne“ tiems, kurie nemalonūs, jus blogai veikia ar netgi kenkia.
Beje, yra labai protingas senas animacinis filmukas apie draugystę. Jį vis dar verta pažiūrėti iš naujo:

https://www.youtube.com/watch?v=Gl1_uGW_Teo

Eiti prie įrankių juostos